Po Krikšto Jordano upėje Jėzus pasitraukia į dykumą, ten meldžiasi, pasninkauja ir ruošiasi labai sunkiai misijai. Jėzus žino, kad daug mokinių nuo jo pasitrauks, jo gimtinės žmonės bandys jį net nužudyti; žino, kad vienas iš artimiausių mokinių jį išduos, o tautos vyresnieji pasmerks mirčiai ant kryžiaus. Jėzus visa tai žino ir ruošiasi. Dėl to jis pasninkauja, meldžiasi ir apmąsto tai, kas jo laukia. Tačiau budi ne tik Jėzus; budi ir demonas. Čia pat, dykumoje, prisistatys gundytojas ir pasiūlys Jėzui lengvesnį būdą gelbėti nelaimingus žmones.
Gundytojas bandys įtikinti Jėzų, kad žmogui nieko daugiau nereikia, tik duonos, valdžios ir pramogų. Velnias yra išradingas: siekdamas sugundyti, naudojasi net Šventuoju Raštu.
Kristaus gundymo istoriją yra labai pamokanti, todėl ją reikia gerai įsidėmėti. Gundymai yra aktualūs visais laikais, o ypač šiandien. Pažvelkime tik į vieną šiandienio gyvenimo detalę. Gundytojas, tik be ragų ir uodegos, nuo ryto iki vakaro mums siūlo: pirkite ir naudokite kuo daugiau daiktų. Viena reklama išradingesnė už kitą – mobilus telefonas tik už vieną litą, prekės su 50 procentų nuolaida ir t.t. Žiūrime įdomią televizijos programą ir staiga reklama - gundymas: pirkite automobilį, pirkite maisto papildus, arba - bent pampersus.
Visi gundytojai žino, kad lengviausia sugundyti žmogų tuomet, kai jis yra alkanas. O alkanas žmogus būna ne tik tuomet, kai neturi duonos, bet ir tuomet kai turi didelių norų, kurių negali išpildyti. Todėl mūsų dienų gundytojai skiria didelius pinigus reklamai - žmogaus įtikinimui, kad jam labai daug ko reikia. Reikia daug daiktų, daug pinigų, namo ant ežero kranto, atostogų Bahamų salose; reikia gerai atlyginamo darbo, reikia kelių automobilių ir t.t.
Iš tikrųjų, galima žmogų dirbtinai padaryti labai alkaną, kad jis apie nieką daugiau nemąstytų, tik apie tai, kuo daugiau visko turėti. Reklama, auginanti nepasotinamus norus, ypač veiksminga jaunimo tarpe. Dėl to tiek daug paliekančių Lietuvą. Velnias siūlo žmogui siekti laimės, ne nugalint blogį savyje, bet tenkinant visus savonorus.
Kai gundytojas alkanam Jėzui pasiūlė akmenis paversti duona ir toliau nebealkti, šis atsakė, kad „žmogus gyvas ne viena duona“. Jei žmogus pasitenkintų tik duona ir daiktais, tuomet, kuo jis skirtųsi nuo neprotingo gyvulio, kuris gerai jaučiasi pripildęs savo skrandį?
Jėzus gerai žino, kad žmogus turi ne tik alkstantį kūną, bet ir nemarią sielą ir kad žmogaus negalima pasotinti jokiu valgiu, jokiomis žemiškomis gėrybėmis, nes daugiau turėdamas, jis dar daugiau trokš. Jau labai seniai yra pastebėta, kad žmonės, turėdami savo sąskaitoje milijonus dolerių, nenustoja nuo tolimesnio jų kaupimo; žmogui yra nepasotinamas, jei savo gyvenimą stato tik ant medžiaginių vertybių.
Tačiau Kūrėjus žmogui yra davęs nemarią sielą, todėl jam reikia ne tik duonos, bet dar labiau tiesos, meilės; reikia paties Dievo. Šventasis Augustinas, ilgai ieškojęs kaip numalšinti savo fizinį alkį, ilgai klaidžiojęs nuodėmės keliuose, galų gale suprato, kad ne ten yra žmogaus laimė. Savo „Išpažinimuose“ jis užrašė sparnuotą mintį: „Sutvėrei mus, Viešpatie, sau, ir nerami mūsų širdis, kol neras atilsio Tavyje!“
Deja, žmogus gali nugyventi ilgą amžių ir nesuvokti savo gelmėje slypinčio dieviško prado. Kad žmogus suprastų, kas gali jį pasotinti, nuraminti ir padaryti laimingu, reikia pasninko ir maldos.
Pasninko reikia tam, kad mumyse neviešpatautų akli instinktai ir begaliniai norai, dažnai nustelbiantys tai, kas mūsų prigimtyje yra brangiausia ir dieviška – mūsų nemirtingą sielą. O ją gali sužeisti tik nuodėmė, o ši visuomet atsėlina drauge su neapvaldytais žmogaus norais. Kodėl žmonės būna tokie nesąžiningi, be meilės, sėjantys aplink save tik blogį? Ogi todėl, kad jie vadovaujasi tik instinktais - bando pasotinti save tuo, kuo niekuomet nepasisotinama.
Pasninkas – tai ne vien susilaikymas valgyje. Krikščionio gyvenime nemažiau svarbus, o gal net svarbesnis yra kitoks pasninkas – savo begalinių norų apvaldymas. Žmonės, kurie neapvaldo savo norų, niekuomet nebus geri Jėzaus sekėjai.
Sutikau savo gyvenimo kelyje vieną vyrą, kuris labai brangino pasninką ir maldą. Tai vilnietis Vladas Lapienis. Jis buvo uolus Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos (LKBK) ir religinės literatūros platintojas. 1976 m.buvo suimtas ir nuteistas penkeriems metams. 1985 m. vėl nuteistas šešeriems metams. Tuomet jam buvo 79 – eri metai. Mordovijos lagerio viršininkas pasiūlė Lapieniui parašyti prašymą, kad būtų paleistas. Senas kalinys atsakė: „Viršininke, man čia taip gera, kad aš nieko nerašysiu“. Ir nerašė. Kas yra buvęs sovietiniame lageryje, žino, kaip ten buvo gerai. Šio tauraus lietuvio ir gilaus pamaldumo vyro pavyzdys labai gražiai iliustruoja, kokia galinga yra žmogaus dvasia, kai jos nepančioja nepasotinami norai ir yra vienybėje su Dievu.
Be pasninko žmogui reikia ir maldos. Pasninkas yra tik priemonė, tik kelias, kuriuo eidami, mūsų dvasia tampa laisva ir tokiu būdu palengvina atsigręžti į Kūrėją, į Šaltinį, galintį mus pamaitinti ir pagirdyti.
Malda yra vienintelis būdas palaikyti meilės ryšį su Dievu. Maldos metu mes kalbamės su Dievu. Malda yra tarsi mūsų širdies plakimas. Žmogaus dvasinis gyvenimas miršta, jei žmogus nustoja melstis.
Dėl šios priežasties Jėzus viešojo gyvenimo metu dažnai pasitraukdavo į nuošalią vietą melstis. Maldos tyloje jis būdavo su savo Tėvu. Todėl Gavėnios metu pabandykime susikurti šiek tiek tylos, kurioje galėtume pabūti Viešpaties artumoje.
Arkivysk. S. Tamkevičius
